Faktai ir vaizdai

(rus. ГУЛАГ ;Главное управление исправительно—трудовых лагерей и колоний) - 1930 m. balandžio 25 d. įkurta lagerių valdyba (Управление лагерями ОГПУ). Nuo 1930 m. lapkričio atsiranda ГУЛАГ (Главное управление лагерями) pavadinimas. Terminas Gulagas tapo žymus rusų rašytojui Aleksandrui Solženycinui išleidus romaną „Archipelagas Gulagas“.

Nuo 1939-ųjų iki 1953-ųjų lagerių sistemą prižiūrėjo ir teikė ataskaitas Stalinui jo tautietis ir bendražygis Lavrentijus Berija.

Tam tikra prasme Gulagas buvo natūralus imperinės Rusijos vykdytos politikos kurti darbo lagerius Sibire, kur buvo tremiami politiniai aktyvistai, intelektualai ir kriminaliniai nusikaltėliai tęsinys. Gulagas visų pirma asocijuojasi su 1930-ųjų Stalino didžiaisiais NKVD valymais, kai buvo įkalinta daugiau nei 30 milijonų žmonių. Lietuva su Gulagu susidūrė 1940 – 1941 m. ir pokaryje. Antrojo pasaulinio karo metu lageriuose buvo apie 10–12 milijonų žmonių, arba apie 5% visų TSRS gyventojų.

Didžioji dalis lagerių buvo nutolusiose vietose TSRS šiaurės rytuose (žymesni – Bereglagas Kolymoje ir Gorlagas netoli Norilsko) ir Kazachstane (Luglagas, Steplagas ir Pesčianlagas). Vienas didžiausių lagerių buvo Vorkutoje, pasižyminčioje ypač atšiauriu klimatu.

Lageriai buvo išdėstyti visoje TSRS, keletas lagerių netgi buvo už jos ribų, bet tiesiogiai buvo pavaldūs Gulagui.

Nemažą kalinių dalį sudarė užsieniečiai: karo belaisviai, lenkai, Baltijos valstybių piliečiai iš okupuotų teritorijų, nuo Hitlerio pabėgę žydai, Pavolgio vokiečiai, čečėnai, Krymo totoriai, suomiai…

Įsakymuose minimos šios gyventojų kategorijos: asmenys, dažnai keliaujantys į užsienį, susirašinėjantys su užsienyje gyvenančiais asmenimis, taip pat esperantininkai, filatelistai, Raudonojo kryžiaus darbuotojai, pabėgėliai, kontrabandininkai, kunigai ir aktyvūs religinių bendruomenių nariai, kilmingieji, žemės savininkai, pirkliai, bankininkai, pramonininkai, viešbučių ir restoranų savininkai.

Kūčių vakarienė Intos lagerio barake. Komijos ASSR, 1955 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Taišeto lagerio kaliniai, susirinkę prie bendro stalo Kūčių vakarą. Irkutsko sr., XX a. 6-asis dešimtmetis. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Mykolo Dirsės paveikslas „Šiandien – „gorbuška“. XX a. 10-asis dešimtmetis. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Buvusio sovietų lagerio griuvėsiai. Fotografija iš kompaktinės plokštelės „Virtualaus Gulago muziejaus projekto medžiaga. Šaltinių apžvalga“, 2004 m.

Politiniai kaliniai dirba Intos lagerio šachtoje. Komijos ASSR, 1954 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Grupė politinių kalinių Vorkutos 29-osios šachtos lageryje. Komijos ASSR, 1954 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Lietuvis Balys Galdikas, vilkintis numeriais paženklintais kalinio drabužiais. Džezkazganas, Kazachijos SSR, 1954 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

Marijona Vasiulytė ir Elzė Lukaševičiūtė Kengyro lageryje. Kazachijos SSR, XX a. 6-asis dešimtmetis. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

1952 m. valstybė suteikė lagerių sistemai 2,3 milijardo rublių paramą – tai daugiau nei 16 procentų viso SSSR biudžeto išlaidų.

1953 m. sausio 1 d. gulago lageriuose ir kolonijose kalėjo 2 573 356 žmonės.

1953 m. kovo 5 d. mirė Stalinas.

1953 m. kovo 6 d. dešinioji Stalino ranka Berija paskelbė lagerių sistemos pertvarką.

1953 m. kovo 27 d. prasidėjo amnestija.

1953 m. birželio 26 d. Berija suimtas, gruodžio 23 d. sušaudytas už « šnipinėjimą Didžiąjai Britanijai, pastangas likviduoti tarybinę santvarką, kapitalizmo restauraciją ir buržuazijos viešpatavimo atstatymą.“ Berijos žmona ir vaikai ištremti.

Gulagas panaikintas 1960 m. sausio 25 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu.

Per visą represinės sistemos gyvavimo laikotarpį lageriuose ir tremtyje priverstinius darbus dirbo daugiau nei 25 milijonai žmonių.